Gerą nuotaiką spinduliuojanti, iš pažiūros nenuspėjama, mėgstanti humorą ir šokį – taip save apibūdina docentė dr. Vaida Aleknavičiūtė-Ablonskė.

Kineziterapeutės kelią ji pasirinko dar mokykloje, o kryptingas tikslo siekimas atvedė ją iki šiandienos – ji ne tik klinikos įkūrėja ir praktikuojanti specialistė, bet jau penkiolika metų dalijasi žiniomis su studentais, siekdama užauginti naują stiprių kineziterapeutų kartą.

Profesija užbūrė

„Aš labai aiškiai žinojau, kad noriu būti kineziterapeute jau aštuntoje klasėje. Pati turėjau problemų su stuburu, lankiausi reabilitacinėse mankštose, baseine. Šių specialistų darbas man pasirodė be galo įdomus. Norėjau padėti žmonėms, juos gydyti. Tiesa, nei operuoti, nei mokytis vaistų pavadinimų nesinorėjo – juokiasi. – Perskaičiusi apie kineziterapeuto specialybę, supratau: tai mano kelias.“

Studijos tik dar labiau sustiprino šį jausmą. Paskaitos apie žmogaus kūną, organų tarpusavio ryšius ją visiškai įtraukė.

„Man atrodė protu nesuvokiama, kaip galvos skausmas gali būti susijęs su netaisyklinga pėdos padėtimi. Aš buvau pakerėta. Kuo daugiau mokiausi, tuo labiau jaučiau, kad einu savu keliu. Net ir dabar, su visa pagarba kitoms profesijoms, sakau – geresnės srities už kineziterapiją nėra“, – įsitikinusi pašnekovė.

Profesinis kelias iš Kauno ją atvedė į Palangą, vėliau – atgal į laikinąją sostinę, o netikėtas pasiūlymas dėstyti Šiaulių valstybinėje kolegijoje tapo lūžio tašku. Šiame mieste ji pradėjo ne tik dėstyti, bet ir dirbti Šiaulių kineziterapijos centre, vėliau sukūrė šeimą.

Sukaupta patirtis įvairiose privačiose įstaigose prieš dvejus metus paskatino žengti drąsų žingsnį – kartu su kolege įkurti nuosavą kliniką. Šiaulietė pripažįsta, kad baimų buvo daug – atsakomybė, abejonės, finansinė rizika – visa tai reikėjo įveikti. Tačiau pasitikėjimas savimi, erdvės troškimas ir siekis padėti žmonėms, nugalėjo.

Perduoda žmogiškas vertybes

Dėstytoja V. Aleknavičiūtė-Ablonskė dirba jau penkiolika metų. Paklausta, ką reiškia būti akademinės bendruomenės dalimi, ji pabrėžia ne tik dalijimąsi žiniomis, bet ir vertybes, kurias siekia įskiepyti studentams.

„Man sekėsi ir praktika, ir mokslinė veikla – straipsnių rašymas, tyrimai. Vienu metu dirbau žmonių fizinių ir funkcinių ypatybių laboratorijoje, dirbau klinikoje su pacientais, studijavau magistro studijose. Gaudavau stipendiją, o dar ir pasilinksminti spėdavau“, – šypteli ŠVK dėstytoja.

Anot jos, visuomenės požiūris į kineziterapeutus per pastaruosius metus pasikeitė:

„Anksčiau daug kas mus laikė tiesiog masažuotojais. Dabar žmonės žino, kad mes padedame grįžti į gyvenimą po traumų, ruošiame kūną operacijai ar padedame po jos atsistatyti. Visa tai norisi perduoti studentams.“

Be profesinių žinių, dėstytoja studentams akcentuoja tris svarbiausius principus:

„Pirma – visada klausk savęs: ar norėtum, kad tavo artimą žmogų gydytų specialistas, turintis tiek žinių, kiek tu? Jei ne – mokykis daugiau. Antra – nors esame konkurencingoje srityje, niekas negali žinoti visko. Dalinkis žiniomis su kolegomis – dalinsis ir su tavimi. Trečia – šis darbas netinkamas tiems, kurie nemyli žmogaus.“

Ieško naujų patirčių

Nepaisant aiškaus tikslo, V. Aleknavičiūtė-Ablonskė niekada nebijodavo išeiti iš komforto zonos. Studijų metais ji ne tik dirbo padavėja, bet ir buvo vietinės Kauno radijo stoties laidų vedėja.

„Studentavimo laikas – metas pakvailioti. Man reikėjo papildomų pajamų, o ir patirties norėjosi. Radijas buvo įdomus nuotykis, bet greit supratau, kad tai ne man“, – sako pašnekovė.

Vėliau sekė kiti iššūkiai. Vienas ryškiausių – tarptautinių projektų vadovės darbas, susijęs su gyvūnų terapijos poveikiu žmogaus sveikatai. Taip pat neseniai baigtas projektas su kolegomis iš Turkijos ir Rumunijos, apie „Klinikinės elektros stimuliacijos svarbą kineziterapeuto darbe“.

Nors šiaulietės biografija kupina rimtų laimėjimų, pokalbio metu ji atsiskleidžia kaip atvira, linksma ir šmaikšti asmenybė.

„Man patinka juodas humoras ir sarkazmas. Beje, tai irgi ugdo intelektą. Suprasti, ką pajuokavo kitas ar mokėti pačiam tai perteikti, yra savęs tobulinimas ir mokymąsis. Jeigu sutiktumėte mane kasdienybėje, tikrai nepagalvotumėte, kad po manimi slepiasi visi šie titulai ir pasiekimai, apie kuriuos kalbėjome. Aš neturiu jokios rimtumo kaukės. Man patinka, kai žmonės šalia manęs būna atsipalaidavę. O taip būna, kai jie mane priima kaip kineziterapeutę, o ne docentę, mokslų daktarę, knygų, monografijų ir straipsnių autorę“, – šypsosi.

Šalia darbo klinikoje ir dėstytojavimo aukštojoje mokykloje, V. Aleknavičiūtė-Ablonskė nepamiršta ir savęs. Ji dievina šokį, laisvalaikiu važinėja dviračiu, žaidžia padelį.

„Kai šoku, viskas aplink sustoja. Tai mano būdas paleisti stresą ir atsipalaiduoti“.

Paklausta, ar jaučiasi pasiekusi karjeros viršūnę, moteris tik numoja ranka:

„Nė iš tolo. Žinau, ką dar galiu padaryti. Turiu svajonių ir planų. Lieka tik vienas klausimas – kada visa tai įgyvendinsiu.“

• Publikacija dalinasi Lietuvos regionų naujienų portalas „Miesto naujienos“. Naujieną paskelbė „Šiaulių valstybinė kolegija“. Daugiau sau ir savo miestui aktualių naujienų rasite portale www.miestonaujienos.lt.

Nuoroda į informacijos šaltinį

The post Dėstytoja Vaida: „Kineziterapijos pamatas – meilė žmogui“ appeared first on PAPILDAI24.LT.

Sveikatos apsaugos ministerijos jau 21 kartą organizuotuose Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimuose Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardas suteiktas ir įteiktas Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos garbės ženklas Respublikinės Šiaulių ligoninės Vaikų ligų klinikos Vaikų konsultacijų skyriaus Diabeto mokyklos slaugytojai diabetologei Vaidai Karbočienei.

Ligoninėje surengtoje spaudos konferencijoje medikė sakė, kad tai yra didžiulis įvertinimas, gaunamas kartą gyvenime.

Pati slaugytoja niekada apdovanojimų nesiekė, tad neabejoja, kad gavus jį niekas nesikeis – dirbs taip pat, kaip iki šiol dirbo. Tačiau gauti apdovanojimą ir būti įvertintai – labai smagu.

Pati už save nebalsavo

Nominantus Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimams gauti Respublikinėje Šiaulių ligoninėje rinko patys darbuotojai. Ligoninės direktorius Mindaugas Pauliukas pasidžiaugė, kad rinkimai nebuvo inicijuoti „iš viršaus“, o išrinktą ir Sveikatos apsaugos ministerijos apdovanotą slaugytoją myli ne tik pacientai, kolegos, bet ir vadovybė.

„Jūs, kaip slaugytoja, esate slaugos tarnybos kūrėja visos Lietuvos mastu. Labai džiaugiamės, kad mūsų ligoninės slauga jūsų dėka yra matoma“, – spaudos konferencijoje kalbėjo ligoninės vadovas M. Pauliukas.

Pati Vaida pasakojo, kad išties nustebo, nominantų sąraše išvydusi savo pavardę.

„Už save nebalsavau – tikrai negalvojau, kad išrinks mane“, – emocijomis, kilusiomis dalyvaujant balsavime, dalinasi Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja V. Karbočienė.

Tuo, kad Vaidos kandidatūra šiai nominacijai tinkama, neabejojo ir laikinai einanti Moters ir vaiko klinikos vaikų ligų profilio koordinatoriaus pareigas gydytoja Danutė Jadzevičienė, pasak kurios Moters ir vaiko klinikos bendruomenė labai džiaugiasi ir didžiuojasi, kad Vaida yra įvertinta, nes visi žino, kokia ji yra patikima, visada nusiteikusi optimistiškai.

Kai reikia gydytojams konsultuoti pacientą dėl cukrinio diabeto, Vaida niekada neatsisakys, tai žmogus, kuris nusipelno pagarbos ir apdovanojimo. Kolegos tai žino, dėl to balsuodami ir skyrė pliusus jai.

Džiaugiasi kolegės darbu ir Konsultacijų poliklinikos slaugos administratorė Jolanta Trečiokienė.

„Puiki slaugytoja, patikima bendradarbė, visada pasirengusi padėti ne tik pacientams, bet ir kolegoms.“, – sako slaugos administratorė ir neslepia pasididžiavimo savo srities profesionale, daug jėgų atidavusia darbui: cukriniam diabetui skirtiems mokymams, mokyklėlės veiklai, sergančiųjų cukriniu diabetu stovykloms – didžiulei veiklai, kuriai nepakanka kasdienio darbo valandų.

Būti medike – vaikystės svajonė

Mokydamasi mokykloje Vaida nusprendė, kad labiausiai nenorėtų būti mokytoja, norėtų būti medikė. Bet likimas gyvenimą taip pakoregavo, kad šiandien tenka ir gydyti, ir mokyti, nes cukrinio diabeto gydymas vyksta per mokymą.

Tada dar to nežinojo, ir, baigusi vidurinę mokyklą, įstojo į anuometinę Šiaulių aukštesniąją medicinos mokyklą. Ją baigusi aukščiausiais balais 1994 metais pradėjo dirbti neseniai duris atvėrusios Respublikinės Šiaulių ligoninės Vaikų ligų klinikos Priėmimo – diagnostikos skyriuje medicinos seserimi.

Tuo metu buvo įgyvendinamas antrasis naujagimių etapas, pasak V. Karbočienės, suteikęs sunkios patirties, nes medicinos mokykloje nemokė dirbti su mažais vaikais.

Visą patirtį jaunai slaugytojai perdavo anuometinė skyriaus vedėja gydytoja pediatrė Liuda Bekerienė, kuri mokė, kad žmogų, atvykusi į ligoninę, turi gerbti, kad jis ateina su savo rūpesčiu ir jo rūpestis yra svarbiausias.  Jauna slaugytoja suprato, kad šis darbas, ypatingai su vaikais, labai jai tinka ir patinka.

Tačiau gyvenimas negailėjo nei iššūkių, nei išbandymų. Pustrečių metų sūnui diagnozavus cukrinį diabetą, teko keisti gyvenimą ir mokytis kaip gyventi su vaiku, sergančiu cukralige.

„Augindamas sergantį vaiką labai supranti diabeto kontrolės reikšmę, pats pajauti, kaip lauki pagalbos iš kitų“, – dalinasi V. Karbočienė mamos patirtimi, kuri pakeitė profesinę veiklą.

Jaunai bendrosios praktikos slaugytojai pasiūlyta dirbti Vaikų konsultacijų poliklinikoje slaugytoja diabetologe.

„Prasidėjo mokymosi kelias – mokiausi ne tik kaip pačiai valdyti cukrinį diabetą, bet ir kaip mokyti pacientą susigyventi su šia klastinga liga ir kaip geriau ją kontroliuoti“, – prisimena slaugytoja nelengvą 2004 metais vykusį lūžį profesinėje veikloje, kai pradėjusi dirbti slaugytoja diabetologe Vaikų konsultacijų poliklinikos Diabeto mokykloje.

Liga, suteikusi daug galimybių

Cukrinis diabetas – sunki, nepagydoma liga, su kuria žmogui reikia gyventi nuolat. Iš asmeninės patirties slaugytoja Vaida žino, kad tai yra be galo sunku.

„Jei jau ir gydymo įstaigoje sergantis žmogus negautų patarimo, tai kur jam ieškoti pagalbos, paguodos?“, – klausia medikė, kasdien padedanti žmonėms, kurių vaikai ir suaugusieji serga cukriniu diabetu – liga,  trunkančia visą gyvenimą.

Slaugytoja diabetologė V. Karbočienė pastebi, kad, vaikui diagnozavus cukrinį diabetą, tėvai labai sunkiai priima žinią. Ir pati medikė lanko psichologų paskaitas, mokosi kaip padėti vaikui, ko nesakyti, nustačius ligą.

Vaikai ir tėvai būna gilioje liūdesio stadijoje, tad moko,  kaip nepalūžti, išgyventi ir išmokti kontroliuoti ligą. Dauguma sergančių vaikų naudoja išmaniąsias CD valdymo technologijas, todėl dažnai Vaidos konsultacijų prireikia ir po darbo valandų.

Šį darbą slaugytoja diabetologė Vaida Karbočienė dirba 21-erius metus, tad ir patirties, ir pasiekimų bagažas jau sukauptas. Ji priklauso Lietuvos slaugytojų diabetologų draugijai, bendradarbiauja su Lietuvos diabeto asociacija.

„Mūsų nėra daug net ir visoje Lietuvoje, ypatingai vaikų slaugytojų diabetologių, tad mes bendraujame artimai, važiuojame į mokymus, susitinkame,  mus kviečia vesti mokymus, dalyvauti tose veiklose“, – pasakoja slaugytoja diabetologė ir priduria, kad ji nėra vien vaikų slaugytoja diabetologė, kad tenka dirbti ir su suaugusiaisiais, kuriems diagnozuojamas antro tipo cukrinis diabetas.

Nuolatinis sergančių cukriniu diabetu ir jų šeimos narių mokymas, diabetinės pėdos priežiūros paslaugų teikimas – pagrindinis slaugytojos Vaidos darbas, nes ji  vienintelė vaikų slaugytoja diabetologė Šiaulių krašte.

Specialisto pagalbos sergantieji cukriniu diabetu ir jų artimieji sulaukia, dalyvaudami diabetu sergančiųjų stovykloje, kur išmoksta daugelį dalykų, susipažįsta su likimo draugais, o specialistai, būdami šalia visą parą, gali padėti kontroliuoti ligą.

„Pernai pirmą kartą surengėme stovyklą Šiaulių krašto vaikams, sergantiems cukriniu diabetu, ir jų tėveliams. Prieš tai jau penkiolika metų tenka dalyvauti Lietuvos diabeto asociacijos rengiamose stovyklose, kurios vyksta Druskininkuose. Kviečia mokyti, tenka gyventi su sergančiaisiais ir betarpiškai drauge skaičiuoji angliavandenius, mokai valgyti, matuoji kraujospūdį – visas dienas palaikai tuos žmones ir darai viską, kad jie iš stovyklos grįžtų kuo daugiau pasisėmę žinių“, – pasakoja Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja Vaida Karbočienė ir džiaugiasi, kad šį darbą vertina ir pacientai, įvertina ir kolegės, o ji, galėdama padėti žmogui, kaip buvo mokyta nuo pat pradžių, jaučiasi savo vėžėse.

Šiuo metu diabetui gydyti taikomos pačios moderniausios priemonės, slaugytoja nuolat domisi naujovėmis, mokosi, dalyvauja konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. Įgytas žinias pritaiko darbe.

Vaida mielai pasidalina  žiniomis ir patirtimi su kolegomis ligoninėje  ir su kitų įstaigų (mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo)  sveikatos priežiūros specialistais. Ji skaito pranešimus sergančiųjų CD klubo nariams, ugdymo įstaigų sveikatos specialistams, slaugytojams.

Vaiko netektis – sunkiausias išgyvenimas

Išgirsti žinią, kad vaikas susirgo nepagydoma liga, slaugytojai V. Karbočienei tenka dažnai. Viena, kai suserga svetimas vaikas, visai kas kita, kai suserga savas. Sūnaus Manto diagnozė – cukrinis diabetas pakeitė ne tik šeimos gyvenimą, bet ir pakoregavo profesiją.

Bet to išbandymo Lietuvos policijos pareigūno Dainiaus ir Vaidos Karbočių šeimos likimui buvo negana. Sulaukęs vos keturiolikos metų sūnus susirgo ūmiu miokarditu – ūmia infekcine liga ir neišgyveno.

„Galvojau, kad po jo netekties nebegalėsiu dirbti“, – su ašaromis akyse prisimena nepakeliamą skausmą mama, kai paauglystės vos sulaukęs pirmagimis, susirgęs įprastu gripu, per dvi dienas, įvykus ūmiam širdies nepakankamumui, miršta.

Dukrytė Aušrinė tada buvo septynerių metukų, ir ji liko vienintelis vaikas šeimoje. Šiandien Aušrinė studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Būsimoji medikė pasirinko medicinos genetikos studijas, yra trečiame kurse. Kitais metais baigs bakalauro studijas ir stos į magistratūrą.

Draugiška, gyvenimo grūdinta Karbočių šeima dažniausiai laisvą laiką mėgsta leisti sodyboje. Visi puoselėja Vaidos senelių paliktą sodybą labai gražiame Varnių regioniniame parke. Prieš kelis metus abu su vyru pradėjo bitininkauti.

„Vyro senelis buvo bitininkas Anykščiuose, bitininkavo ir jo tėtis. Dainiaus senelio avilių parsivežėme į mano senelių gimtinę ir dabar visi kopiame medų, kuliame duonelę“, – džiaugiasi gyvenimu gamtoje, į kurią aktyviai įsitraukia ir dukra Aušrinė su draugu.

Kai per atostogas nevažiuoja į sodybą, šeima renkasi pažintines keliones. Ypatingai šeimą domina istoriniai objektai, pilys, senosios Europos architektūra, gamta.

Dėkinga Vaida likimui, kad gyventi tenka su žmogumi, kuriam, kaip ir jai, svarbu padėti žmogui, rūpi spręsti jo problemas. Nors veiklų darbe yra daugiau, negu reikia įveikti per aštuonias darbo valandas, bet Vaidai laiko ne gaila, kai jis skiriamas padėti žmogui.

Tad ir LR sveikatos apsaugos ministrės įteiktas Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardas ir įteiktas Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos garbės ženklas – nemaža atsakomybė, užgulanti pečius, galvojant, kad šį vardą reikės ir išlaikyti, ir apginti. Ir dėmesį atlaikyti, kurio pastarosiomis dienomis Vaidai Karbočienei išties nestinga.

• Zita Katkienė, viešųjų ryšių specialistė

• Publikacija dalinasi Lietuvos regionų naujienų portalas „Miesto naujienos“. Naujieną paskelbė „Respublikinė Šiaulių ligoninė“. Daugiau sau ir savo miestui aktualių naujienų rasite portale www.miestonaujienos.lt.

Nuoroda į informacijos šaltinį

The post Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja Vaida Karbočienė visada pasirengusi padėti kitam appeared first on PAPILDAI24.LT.